Besedila: Anubi. Tarp Akmens Ir Veidrodþio.

UA?merktA? pilnaties akiA? aA°aros sukA»rA« veidrodA? prietemos lopA°yje.
Tas veidrodis, pilnaties sidabrinA«j A°viesoj, sudrumsA?ia, sujudina mane.
Santykis su juo a?? visada individualus, visada paslaptingas.
Jo galia verA?ia A?velgti A? save: o jA»s manA«t, kad tai veidrodis atspindintis iA°orA¦.
Jame netelpa kA  aA° prisimenu ir neprisimenu, kA  svajojau ir mA sA?iau.
O pats mano gyvenimas slypi Velino iA°keltame iA° samanA? akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti.
O jei ir tame veidrodyje blyksteli bA»ties A°eA°A«lis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprA«piamame akmenyje.
Gerai jei jis atspindA«s bent mano ir akmens vienovA¦.